Informacija atnaujinta: rugpjūčio 11, 2018
Vasara džiaugiasi visi, ir maži, ir dideli, ir jauni, ir nelabai. Mes valgome ledus, mėgaujamės saulės nubučiuotais žandais, keliaujame prie jūros, ežero ir gaivinamės pursluose. Vasara visi daugiau šypsomės, būname geresni kitiems, svajojame ir džiaugiamės kiekviena diena. Tačiau ne visi turi galimybę pasidžiaugti taip, kaip norėtų. Gal tai tik jų svajonėse. Suaugę mes užmirštame, kaip smagu buvo pirmą kartą pamatyti smėlį plaunančias jūros bangas. O kaip žiba akys vaikų, kurie pirmą kartą ją pamatė… Bet apie viską nuo pradžių.
Visai nesenai Akmenės savivaldybės seniūnijų daugiavaikių šeimų vaikams buvo surengta pirma tokio pobūdžio savaitės stovykla. Iš seniūnijų buvo atrinkta 17 vaikų, kurių amžius svyravo nuo 12 iki 17 metų. Stovyklos tikslas buvo ne tik leisti vaikams pasidžiaugti dalykais, kurių jie neturi, bet ir kur kas rimtesnis: vykdoma priklausomybių, savižudybių ir smurto prevencija. Kad ji būtų naudinga ir tinkamai pasiektų šeimas, vien tuščių žodžių neužtenka. Tad mes, auklėtojos Daiva ir Renata turėjome užduotį: per penkias dienas nepažįstamiems paaugliams parodyti ir įrodyti, koks nuostabus pasaulis be smurto, ką galima pasiekti ir kaip galima gyventi be alkoholio ir kvaišalų. Mums dviem nebūtų pavykę, tad kiekvieną dieną mums padėjo vis kiti savo darbui atsidavę žmonės. Buvo sukurtas savaitės planas kiekvienai dienai nuo ryto iki vakaro. Beliko sėkmingai jį išpildyti.
Rytai prasidėdavo kiekvieno vaiko paėmimu iš jo miestelio. Autobusiuke ir prasidėjo pirmoji mūsų pažintis. Nustebome, kokie visi buvo išsigandę, drovūs ir nedrąsūs. Nors paaugliai, tačiau visų akys buvo didelės ir pilnos klaustukų. Kas čia bus?
Pirmadienis. Tikslas: kelionė į Palangą.
Kadangi kelias iki kurortinio miestelio netrumpas, turėjome puikią progą susipažinti vieni su kitais ir aptarti, ko sieksime šiomis dienomis, būdami visi kartu. Tad kilometrai sukosi greitai ir Palangoje mūsų jau laukė edukacinė programa „Pasimatuok eigulio kepurę“. Kaip jau ir galima įtarti, vaikštinėjome miško takais ir takeliais, vaikai mokėsi atskirti slaptus gyvūnų takus, eigulys pasakojo kiek aplink mus yra gyvūnų ženklų, kuriuos pradedi matyti tik išsiaiškinęs, kaip kiekvienas gyvūnas gyvena, maitinasi ir medžioja. Kad pietūs būtų autentiškesni, patys drožėmės iešmelius ir vidury miško sočiai pietavome. Kelionė su eiguliu baigėsi pasiekus „pasaulio kraštą“. Ir taip, pagaliau vaikai pamatė jūrą. Daugelis tą dieną ją matė pirmą kartą savo gyvenime. To žodžiais nenupasakosi. Pabandykite ir jūs prisiminti, koks jausmas užplūdo, kai pirmą kartą ją pamatėte jūs. Sūriose bangose pagaliau galėjome atsigaivinti po visų miško nuotykių. Ten maloniai pabendravome su pajūrio gelbėtojais, kurie papasakojo, kodėl ir kaip vandenyje elgtis saugiai. Po ilgos ir įspūdžių pilnos dienos grįždami į gimtąjį kraštą surengėme pikniką ir saulei besileidžiant grįžome namo.
Antradienis. Dieną praleidome Akmenės rajono paramos šeimai centre.
Diena buvo itin akyvi, nes vaikams rengėme sporto varžybas, kuriose prisijungė dalyvauti ir ten gyvenantys vaikai. Po intensyvaus sporto visi pajutome nusipelnę skanėstų. O kad jie būtų labai skanūs, darėmės patys. Mokėme jaunuolius kepti bandeles. Visi minkėme tešlą, formavome bandutes ir su pasimėgavimu jas skanavome, ką tik ištrauktas iš orkaitės. Mmm. Skanumėlis. Kad jau pradėjome suktis virtuvėje, prie to paties pasiruošėme sau pietus sekančiai dienai. Ir ne bet ką, ruošėme vieną pagrindinių vasaros atributų – šašlykus. Be kurių neįsivaizduojame vasaros pramogų ir skonių. Na, o vakare, aptarę dienos laimėjimus, apsidovanoję už puikią dieną visus parvežėme namo pailsėti ir pasisemti jėgų naujai, įspūdžių kupinai dienai.
Trečiadienis. Tikslas – Plateliai.
Šios dienos vėjai mus „nunešė“ į Platelius. Lankėmės Šaltojo karo muziejuje. Vaikai su dideliu susidomėjimu klausėsi gidės pasakojimų. Aišku, didesnį susidomėjimą rodė vyriška keliauninkų pusė. Po gyvosios istorijos pamokos patraukėme prie vieno gražiausių Lietuvoje, Platelių ežero. O ten jau tikrai mėgavomės visais vasaros malonumais, kurių vaikai tikrai nusipelno. Praalkus visi džiaugėmės vakar marinuotais šašlykais, kurie savo rankomis daryti pasirodė nepalyginamai skanesni už paprastus. Pavėsyje žaidėme Akmenėje taip mėgstamą žaidimą „Petankė“, badmintoną, vandens mūšius. Na ir išsiturškę, sotūs ir laimingi vakarop patraukėme savo namų link. Kiekvieną vakarą, autobusiuku važiuodami namo turėjome ritualą, aptarti dienos nutikimus ir apdovanoti tuos, kurie per dieną buvo labiausiai nusipelnę. Atvirai tariant, visi kažko būdavo verti. Tad nė vienas namo tuščiomis negrįžo.
Ketvirtadienis. Rankdarbių ir prevencijos diena.
Susirinkę visi krūvon pusdienį paskyrėme įvairiausiems rankdarbiams. Mokėme ne tik tradicinių, bet ir Japoniškų – origami. Šia lankstymo technika itin susidomėjo jaunieji stovyklautojai. Kiek vėliau visi kartu keliavome į Naujosios Akmenės Sveikatos biurą. Ten dirbančios specialistės papasakojo, kokią žalą organizmui daro alkoholis ir narkotinės medžiagos. Kad tai nebūtų vien tušti žodžiai, buvo pademonstruota, iš ko susideda cigaretė ir patikėkite, nustebę ir pakraupę buvo ne tik vaikai. Na, o po susimastyti verčiančios trumpos kelionės, kieme mūsų jau laukė Krašto Apsaugos savanoriai. Tad nors nuveikę visko buvome jau labai daug, ši diena dar toli gražu nesibaigė. Visi kartu draugiškai papietavome. O sotūs ir laimingi smalsumo vedami tęsėme pramogas. Savanoriai įtraukė mus savo pasakojimu, kaip reikia saugoti valstybę. Šalmai, ekipuotė, ginklai, dujokaukės. Matavomės, bandėme įsijausti ir net užmaskuoti save specialiais maskavimosi dažais. Turėjome galimybę pajusti automatinio ginklo galią. Tokios progos nepraleido ne tik visi vaikai, bet ir mes – auklėtojos. Savanorių komanda parodė ne tik savo darbo subtilybes, bet ir atsidavimu, nuoširdumu ir stiprybe įtraukė kiekvieną. Na, o atsisveikindami jie paliko ir dovanų, tad ar gali būti geresnė dienos pabaiga?
Penktadienis. Tikslas – pramogos kino teatre, išbandymai gaisrinės stotyje.
Paskutinė diena žadėjo ne ką mažiau naujų potyrių. Šiauliai. Šiame mieste praleidome visą dieną. Pirmiausia, linksmai nusiteikę, jau susidraugavę ir it viena komanda atsidūrėme Zokniuose. Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, kurioje mus pasitiko itin malonūs darbuotojai. Jie aprodė ten, vietoje įkurtą muziejų ir jo eksponatus. Supažindino su senoviniais gaisrinės automobiliais, bei specialia įranga. Vaikai smalsavo, lietė ir rodė didelį susidomėjimą, kurio kartais muziejuose pritrūksta. Nuo senovinės technikos keliavome prie tos, kurią naudoja šiandien. Visi tik aikčiojo, kaip viskas patobulėjo vardan kiekvieno išgelbėto gaisro. Lyg visko būtų negana, prie priešgaisrinės komandos vyrų prisijungė kolegos iš kito skyriaus, kurie bendrai pranoko visus mūsų lūkesčius. Jie atgabeno keliasdešimties metrų aukščio keltuvą, skirtą gelbėti žmones ir patekti į aukštus pastatus ir kiekvienam iš mūsų leido juo pakilti! O kiek baimės ir adrenalino! Po tokių ekstremalių pramogų gelbėtojai pakvietė prie užkandžių stalo, kur su meile patys buvo priruošę visokių skanėstų. Atsikvėpę ir pasisotinę tęsėme dieną. Važinėjomės šešiaračiu agregatu, kuriuo gaisrininkai pasiekia neprivažiuojamas gaisro vietas. Ir bandėme iš jo neiškristiJ. O kaip ekskursija gaisrinėje be pagrindinio jų darbo atributo – gaisrinės vandens žarnos. Vaikai pabandė, kiek jėgų reikia, norint išlaikyti ją, kai vanduo bėga itin didele srove. Na, o kadangi lauke pastarosiomis savaitėmis tikri tropikai, tai nė vienas nesupyko pajutęs, jog yra laistomas. Po turbūt didžiausią įspūdį palikusios vietos visi patraukėme į angelų muziejų. Ten kiekvienas kiek nurimęs ir susikaupęs pasigamino po savo asmeninį angelą sargą, kurio mums visiems karts nuo karto prireikia. Toliau sekė pramogos kino teatre, o prieš tai papietavome visame pasaulyje vaikų itin mėgiamame greito maisto restorane McDonald‘s. Ten dirbantis personalas mus sutiko ir aptarnavo it savus draugus, tad pilnais pilvais ir puikia nuotaika patraukėme link kino teatro. Po seanso jau kiek pavargę patraukėme link Akmenės. Pakeliui stabtelėjome piknikui. Užkandžiaudami aptarėme dienos ir savaitės įspūdžius, potyrius, emocijas ir jausmus, kurie prisiminimuose dar ilgai kartosis visiems mums. Su vaikais diskutavome apie gyvenimą, kuriame žalingi įpročiai neegzistuoja. Visos savaitės kelionių metu įvairių profesijų atstovai mums parodė, kaip reikia gyventi aktyviai, imant iš gyvenimo suteiktas galimybes, kaip reikia mokytis ne tik mokyklos suole, bet ir iš savo, o dar geriau – svetimų klaidų. Kaip siekiant ir stengiantis galima pasiekti visko ir išgelbėti, ar padėti ne tik sau, bet ir kietiems. Kiekvienas stovyklautojas paatviravo (po savaitės tapome tikrai artimi, tad pokalbis vyko jau su ašaromis akyse), ar patiko šis projektas, ši savaitės stovykla ir visa idėja. Ką šios dienos jiems davė ir ko išmokė. Mums, auklėtojoms, asmeniškai buvo labai smagu ir miela iš vaikų girdėti žodžius, kad jei kitais metais vyktų kas panašaus, tai norėtume, kad lydėtumėte jūs. Tai ne tik paglostė savimeilę, bet kartu ir vertė susigraudinti, nes visą savaitę buvome kartu, keliavome, atradome. Laikėmės už rankų ir problemas sprendėme kartu. Tad tarpusavio ryšys buvo tikrai stiprus.
Mes asmeniškai norime padėkoti žmogui, kuris ne tik saugiai gabeno nuo taško A iki taško B, bet ir tapo puikiu komandos nariu, padėjėju ir kompanionu. Mūsų vairuotojui Žydrūnui. Kuris nuo pirmos minutės įsitraukė į visas veiklas. Per šią savaitę ne tik vaikai daug ko išmoko ir pamatė. Mes iki šiol džiaugiamės ir stebimės, kiek atsidavusių savo darbui žmonių sutikome, kurie skyrė vaikams savo laiką, visą dėmesį ir priėmė atviromis širdimis. Nuo kavinės darbuotojų iki ugniagesių. Ačiū. Už tai, kokie esate.
Na, o vaikai, nebematantys kelio pro ašaras dėkojo už suteiktą galimybę pirmą kartą pamatyti jūrą, už kiekvieną dieną, kurioje buvo daug pirmų kartų ir įspūdžių. Šios dienos visam laikui nuguls kiekvieno mūsų atmintyje kaip vienos geriausių (o gal geriausios) vasaros dienos.
Soc. darbuotojo padėjėjos Daiva Ragauskienė ir Renata Žurauskienė
