Netikėtai pasibeldusi į langus žiema, su savo pūgomis ir sniego kopomis, taip pat netikėtai ėmė ir pasitraukė. Ir nėra žmogaus, kuris viena ausimi negirdi tyliai, nedrąsiai atsėlinančio pavasario. Tad belieka dar kiek palaukti ir paruošti savo širdis atgimimui.
Na, o kad laukimas neprailgtų, vieną dieną mes nusprendėme skirti ypatingą dėmesį duonai. Lietuviai nuo seno saugojo ir garbino duonos kepalėlį. Močiutės nukritusią duonos kriaukšlę pakeldavo, nupūsdavo dulkes, peržegnodavo ir vėl padėdavo ant stalo. Vasario pradžioje bažnyčia ir krikščionys minėjo Agotos – duonos dieną. Tad ir mes pabandėme į duoną pasižiūrėti su meile ir pagarba.
Duonos diena prasidėjo nuo ryto, kai su gyventojais maišėme ir ruošėme ruginę tešlą. Kepinius ruošėme iš natūralaus raugo, todėl tai reikalavo kantrybės ir laiko. Kad nepasirodytų per mažai, minkėme ir gardinome baltos duonos ir bandelių tešlą. Na, o pašovus viską kepti, gurkšnodami arbatą kalbėjome, kokių duonos rūšių būna, kokios populiarios, kokios sveikesnės organizmui ir kokios yra kiekvieno mėgstamos. Bešnekučiuojant mažieji pirmi užuodę gardų bandučių kvapą puolė žiūrėti, ar jau iškepė. Taip savo rankomis darytą duoną raikėme, laužėme, dalinomės ir ragavome su didžiuliu pasimėgavimu ir meile. Juk savo rankose užgimęs kepalėlis daug skanesnis.
Socialinio darbuotojo padėjėjos Daiva ir Ilona
