Akmenės rajono paramos šeimai centras

„Linksmosios pėdutės“

Akmenės rajono paramos šeimai centro Vaiko globos padalinio ir Bendruomeninių vaikų globos namų globotiniai (rūpintiniai) dalyvavo Akmenės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšomis finansuotame projekte „Linksmosios pėdutės“. Projekto tikslas buvo aktyviai praleisti laisvalaikį ir didinti fizinį aktyvumą. Projekto veiklos vyko tris kupinas įspūdžių ir veiksmo dienas.  Veiklose dalyvavo 28 globotiniai (rūpintiniai).

Pirmos dienos planas – Anykščiai. Kadangi kelionė netrumpa, turėjome laiko žvalgytis pro langus, kokia vis dėlto graži mūsų Lietuva. Pirmiausia aplankėme vasaros rogučių trasą. Drąsių, kurie be kruopelytės baimės sėstų į rogutes, nebuvo taip jau daug, tad tie, kuriems drebėjo „kinkos“, sėdo drauge su ryžtingiausiais vaikais ir pasileido žemyn. Juoko, šūksnių ir netramdomų emocijų debesis apėmė visą linksmybių teritoriją, o gal ir toliau. Ir nuviję baimes šalin jie vis leidosi ir leidosi vingiuotu keliu. Šypsotis norisi vos prisiminus. Po tokių ekstremalių išbandymų, susėdę į autobusiuką, visi kaip vienas pareiškė esą  išbadėję. Tad miško apsuptyje surengėme pietus. Rimtai pasistiprinę keliavome toliau tyrinėti Anykščius. Lankantis šiame krašte turbūt nuodėmė būtų neaplankyti garsiausią ir populiariausią Lietuvos riedulį, milžiną Puntuką. Prie jo gali pasijausti toks mažytis. Pabandę rankomis išmatuoti Puntuko storį keliavome aukštyn. Kone į pačias medžių viršūnes. Medžių lajų take gali pasijausti lyg paukštis. Ir pušų viršūnės tau panosėje ir debesis vos ne rankomis sugauti gali. Tako pabaigoje būtina užlipti į apžvalgos bokštą, 34 metrų aukštyje pasigrožėti apdainuotu Anykščių šileliu ir Šventosios upės vingiais. Patys mažiausi keliauninkai įtempę akis horizonte bandė pamatyti Akmenę. Mūsų žodžiai, kad tai neįmanoma, jų visiškai neįtikinoJ „Juk mes taip aukštai“, – susižavėjimo neslėpė vaikai. Visa laimė, kad vasaros dienos tokios ilgos. Naudodamiesi proga aplankėme Eko basų kojų taką. Aišku, visi įsisukę į aktyvios dienos karuselę nusprendė eiti juodąja trasa. Joje purvo vonios garantuotos. Vienas neatsargus žingsnis ir tu iki pusės purve! Na, o saulei leidžiantis, baigėme savo atradimų kelionę Anykščiuose ir patraukėme namo. Pakeliui, žinoma, privalomas sustojimas gamtoje. Piknikų nebūna per daug. O namus pasiekėme maloniai pavargę ir laimingi.

Antra mūsų išvyka pakrypo link jūros. Pirmoji plano dalis – Klaipėdoje įsikūręs saldainių fabrikas „Roshen“. Pabandykite įsivaizduoti, tame fabrike visi saldainiai gaminami iš karamelės! Pasaka! Šioje saldžioje kelionėje mus pasitiko labai maloni darbuotoja. Kiekvienas gavome specialią aprangą ir tinkamai pasiruošę keliavome į vaikų svajonių fabriką. Žiūrėjome filmuką apie saldainių kūrimą, ruošimą ir gamybą. Kiek susipažinę su saldainių gaminimo principais, patraukėme viską išvysti savo akimis. Matėme ir stebėjomės, kaip gaminami saldainiai rankomis ir pasitelkiant modernius įrenginius. Per parą čia gimsta apie 20 tonų saldainių! Net didžiausiam smaližiui toks kiekis galvoje netelpa. Atėjo laikas ir patiems savo rankomis kurti saldainius. Kiekvienas mūsų pagamintas saldainis buvo su meile kam nors dedikuotas. Kas skyrė sesei, broliui, draugui, kas sau. Apsvaigę ir apsalę išeidami dar ir dovanų gavome. Žinoma, kad saldžių.

„Saldumynais gyvas nebūsi“ sako sena liaudies patarlė, tad pakeliui į Palangą, gamtoje, surengėme iškylą. Pasistiprinę okupavome Palangoje esantį iliuzijų namą. Daugiausia juoko ir emocijų liejosi veidrodžių kambaryje. O kur dar bandymų laboratorija! Iš fantazijų pasaulio sugrįžome į realybę. Vaikštinėjome Palangos gatvėmis ir parkais, kopėme į Birutės kalną, žygiuodami tiltu žavėjomės jūros bangomis ir didybe. Prisikvėpavę gaivaus ir daug jodo turinčio oro namo keliavome maloniai snausdami. Užsimerki ir, rodos, jauti jūros ošimą ir linguojančias pušis.

Trečia projekto diena suplanuota Šiaulių apylinkėse. Pradėjome nuo Kurtuvėnų miestelio, kuriame įsikūręs žirgynas. Kokios šiltos emocijos užplūsta iš arti matant tokius didingus ir taurius gyvūnus. Maža to, darbuotoja labai įdomiai pasakojo apie jų auginimą, priežiūrą ir gyvenimą. Kiek dėmesio reikalauja toks darbas. Mokėmės ir net bandėme teisingai šukuoti, balnoti ir bent kiek prisijaukinti žirgus. Apžiūrėjome visą žirgyno teritoriją ir, žinoma, daug jodinėjome. Nejučia atėjo pietų laikas ir šį kartą iškylą surengėme Šiaulių Žaliūkių malūno draugijoje. Vėliau aplankėme gaisrinės muziejų. Apžiūrėjome senovinę ir šiuolaikinę techniką. Suvokėme, kaip lengviau ir efektyviau galima gesinti įsiplieskusią ugnį ir gelbėti žmones turint tiek modernių agregatų. Ugniagesiai pasakojo apie savo darbo specifiką ir fizinį pasirengimą. Savo tinkamumą šiam atsakingam darbui ugniagesiai turi įrodyti kasmetiniame sportinių normatyvų egzamine. Berniukai klausydamiesi rimto stoto vyrų nejučia pasitempė ir ištiesė nugaras. Gera įtaka dovanoja gerus rezultatus. O gal po dvidešimties metų vienas tų jaunuolių gelbės mus?

Kelias namo vingiavo per Papilės miestelį, kuriame laipiojome beždžionių tiltu, maudėmės (ko negalėjome padaryti Palangoje dėl raudonos vėliavos įspėjimo), valgėme. Ir įmerkę kojas į gaivią Ventos upę aptarėme visų dienų keliones ir įspūdžius.

Vasaros pabaiga mums dovanojo ne tik saulę, bet ir šias tris aktyvias ir emocijų pilnas dienas. O dabar bėgame ruoštis. Laikas į mokyklą!

 

Soc. darbuotojo padėjėjos Daiva, Renata ir Danutė

Peržiūrėti visas