Informacija atnaujinta: rugpjūčio 1, 2019
Vasara – puikus laikas atrasti naujus dalykus, pažinti neatrastas vietas ir susirasti naujų draugų. Kai saulė bučiuoja skruostus, o gamta dovanoja ne tik spalvas, bet ir skonius, norisi tapti geresniems, daugiau šypsotis ir džiaugtis gyvenimu.
Pažinti ir atrasti šią vasarą kvietė ir viena ypatinga stovykla „Aš galiu“. Ypatinga ji tuo, kad skirta vykdyti priklausomybių, smurto, savižudybių ir prekybos žmonėmis prevencijos priemones tarp vaikų ir jaunimo.
Akmenės rajono paramos šeimai centro organizuojamoje prevencinėje stovykloje dalyvavo 34 vaikai 12–16 metų amžiaus iš nepasiturinčių ar daugiavaikių šeimų, gyvenančių Akmenės rajone, kuriems kyla rizika tapti priklausomiems nuo alkoholio, rūkalų, narkotikų, smurto ir t.t.
Stovyklos tikslas – ne tik džiuginti jaunuolius pramogomis, bet ir pravesti prevencinę programą apie gyvenimą ir jo galimybes be žalingų įpročių, alkoholio ir narkotinių medžiagų. Stovykla vyko dviem pamainomis: liepos 8–12 d. ir liepos 15–19 d.
Koks vaizdinys iškyla mintyse, pagalvojus apie žodį vasara? Teisingai, jūra! Ir kaip gi be jos. Tad „čiupome jautį už ragų“ ir tik susipažinę vieni su kitais patraukėme į vasaros sostinę – Palangą. Grožėjomės parku, draugiškai kopėme į Birutės kalną, dangui prakiurus užsukome į Iliuzijų namą. O ten pamiršome, kad esame Palangoje, Lietuvoje ar net žemėje! Galva sukosi veidrodžių karalystėje, dideli staiga sumažėjo, o maži paaugo po metrą. Stebėjome cheminius bandymus ir gaminome gigantišką dantų pastą patiems drambliams, ar net mamutams! Garbingai praėjome populiariąja Basanavičiaus gatve ir, aišku, pamatėme jūrą. Daugelis stovyklautojų ją matė pirmą kartą gyvenime. Tad pabandykite įsivaizduoti, kokios emocijos ir džiaugsmas tvyrojo tą dieną. Ir nors buvo vėsu, tačiau sąžiningai neliko nė vieno „nepakrikštyto“ sūriu jūros vandeniu.
Naują dieną praleidome arčiau gimtų namų. Lankėmės Akmenės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure. Ten išklausėme labai įdomią, informatyvią ir susimąstyti priverčiančią paskaitą. Darbuotojai pasakojo apie realią žalingų įpročių žalą. Buvo rodomi maketai, filmukai. Turėjome galimybę sužinoti ir pamatyti tikrąją cigarečių sudėtį. Stovyklautojai matavosi „girtumo akinius“, kuriuos užsidėjus patiriamas vaizdo iškraipymas, suvokimo praradimas, savikontrolės trūkumas. Vaikai suvokė, kaip neadekvačiai atliekami elementariausi veiksmai ir kūnas „neklauso“ proto. Po tokių keistų potyrių likusią dienos dalį praleidome Akmenės rajono paramos šeimai centre. Saulei šildant veidus, žaidėme įvairiausius lauko žaidimus, o praalkę keliavome gamintis maisto. Smagiausia tai, kad merginos taip norėjo pačios viską gaminti, kad laikas virtuvėje buvo pilnas geros nuotaikos ir juoko. Prikepėme kalnus įvairiausių skonių bandelių. Minkštutės, šviežios ir gamintos su tiek daug meilės!
Kitos dienos kryptis – Šiauliai, karinis Zoknių oro uostas. Turėjome unikalią galimybę apžiūrėti NATO naikintuvus. Kareiviai pasakojo, ko reikia norint tapti karinio lėktuvo pilotu. Valios, skaidraus ir aštraus proto, jėgos ir visiško atsidavimo. O prisimenant mūsų prevenciją, tai jokie žalingi įpročiai nepadėtų siekti tokios profesijos. Nuo metalinių dangaus paukščių nusileidome žemyn ir aplankėme Šiaulių policijos komisariatą. Kaip ir priklauso rimtiems pareigūnams, buvome jų supažindinti su saugiu eismu ir taisyklėmis. Atlikome praktines užduotis „saugioje klasėje“. Neišėjome be dovanų – tiems, kas važiuoja dviračiais, pareigūnai padovanojo ryškiaspalves liemenes. Na, o dieną baigėme lankydami priešgaisrinės tarnybos muziejų. Apžiūrėjome senovines mašinas, techniką bei įrangą. Bet juk šiuolaikinė technika daug įdomiau! Geranoriški gaisrininkai ne tik aprodė, bet ir leido pabandyti pasimatuoti specialią aprangą ir dujokaukes. Kiekvieną dieną to nepatirsi. Beje, ar žinojote, kad Lietuvos gaisrininkai yra vieni stipriausių Europoje? Diena tikrai buvo neeilinė ir kupina naujų patirčių, tad vyšnia ant torto tapo kelionė namo traukiniu. Vėl gi – daug kam tai buvo pirmas kartas.
Antroje stovyklos pusėje vykome į Mažeikių rajoną, Urvikių kaimą. Tokia nedidelė bendruomenė, bet su tokiu įspūdingu paveldu ir programa. Būtinai ten užsukite ir jūs! Programa „Duonos kelias“ prasidėjo nuo autentiško pasveikinimo su duona ir druska. Tautiniais rūbais pasipuošę vedėjai rodė senovinius padargus ir pasakojo, kaip grūdas, augantis laukuose, įgauna duonos kepaliuko pavidalą. Čia posakis „eksponatai rankomis neliečiami“ negaliojo. Mes viską galėjome ne tik liesti, bet ir kiek įmanoma bandyti! Kaip be svarstyklių pasverti ir kaip be receptų knygos iškepti? O kiek mes šokome ir žaidėme! Ir visi žaidimai buvo autentiški, menantys šimtmečius. Maloniai nustebino faktas, kad įdomu ir smagu buvo net patiems vyriausiems jaunuoliams. Štai tokios turi būti linksmybės. Na, o svarbiausia, ką veikėme tą dieną, tai kiekvienas kepėme savo duonelę. Minkėme, formavome, būtinai laiminome ir visi kartu pašovėme į pečių. Na ir kaip be vaišių stalo? Kaip tikriems rimtiems svečiams buvo suruoštas žemaitiškas vaišių stalas, su bulvėmis, kastiniu, sėmenine, medumi, kmynų arbata ir kitais skanumynais. Kupini įspūdžių keliavome toliau. Atsigaivinome ir vasaros džiaugsmais mėgavomės prie populiariausio šiaurės Lietuvoje Platelių ežero. Susikūrėme sau pikniką, turškėmės vandenyje, žaidėme tinklinį, aptarinėjome dienos įspūdžius, šnekučiavomės apie gyvenimą ir jo galimybes. Diskutavome, kiek galima pasiekti ir išmokti turint norą gyventi blaiviai ir teisingai.
Savaitės pabaigą vainikavo „Linksmosios karinės pratybos“ Šiauliuose. Itin rimtai ir atsakingai organizuotas renginys nepaliko abejingų. Vaikai, suskirstyti į du būrius turėjo susigalvoti pavadinimą, šūkį ir pasigaminti vėliavą. Žinoma visi gavo ir atitinkamas karines uniformas. Veidai papuošti maskuojančiomis spalvomis, kiekvienam pagal nuopelnus. Na, ir prasidėjo linksmybės. Užduotys miško tankmėse, šaudymas, pirmos pagalbos teikimas karo sąlygomis ir net pasivažinėjimai keturračiu! Tuščiais pilvais niekas neišleido, už pastangas visi skanavo kareivišką košę.
Antroji dienos dalis turėjo būti ramesnė, tad atgauti jėgų ir pasisemti žinių nukeliavome į Geležinkelio muziejų. Klausėmės pasakojimų, apžiūrėjome senovinį traukinį ir matėme pirmuosius garvežius. Iš vaizdo medžiagos sužinojome, kur pasaulyje važinėjasi greičiausi traukiniai. Tokie, kurie pralenkia net patį vėją.
Na, o kelionių savaitę užbaigėme prie didelio bendro stalo skanaudami mėsainius ir bulvytes populiariausiame, visų vaikų ir suaugusių mylimame greito maisto restorane.
Paskutinė stovyklautojų kelionė namo buvo tylesnė ir ramesnė nei įprastai. Sustoję poilsiavietėje užkąsti, visi bendruomeniškai pasidalino savaitės atradimais ir džiaugsmais. Vaikai aktyviai reiškė mintis, kokia ateitis gali būti atsisakius žalingų sau ir kitus žalojančių įpročių. Kažkas jau slapta valė riedančią ašarą ir vakaro pabaigoje, prieš savaitę svetimi ir nepažįstami vaikai kartu norėjo tik vieno – kitais metais sugrįžti. Ne vienas žadėjo būti geresnis, stengtis ir tikėtis, kad kita vasara bus ne ką mažiau nuostabi, patiriant tiek įspūdžių ir džiaugsmų.
Vasara – puikus metas tapti geresniam, nes gerumas užkrečiamas. Tad priverskime kuo daugiau vaikų nusišypsoti. Saulės, šviesos ir gerumo.
Socialinio darbuotojo padėjėjos Daiva Ragauskienė ir Renata Žurauskienė
